Tai, kas (ne)sugadinta…

Tik niekam nesakyk ir prižadėk nepasakoti. Bet čia atėjo ruduo! Jis toks žaliai rudai raudonas, o gal geltonai šaltas. Gal kiek sutemęs ir vėjuotas, bet tikras ir toks pasiilgtas…

Mieste jau daugelis lapų  nukrito po kojomis,  o tie kurie liko – raudonai šypsosi man.

„Čia gražu!“ -taip kiekvieną rytą sau pakartoju žvelgdama pro virtuvės langą. Ir tyliai stebiuosi, kaip kiekvieną kartą vaizdas vis skiriasi.

Medis, kurį matau kas ryt, tampa vis geltonesnis, o po jo šakomis vis didesnis lapų sluoksnis. Gėriuosi tuo, kad tai pastebiu. Matyt, kad niekur neskubu. Gėriuosi laiku.

Aš čia, kur vakarėjant susidraugauji su pirštinėmis ir šaliu, kur namuose daraisi šiltos arbatos ir tyliai gėriesi mėnuliu.

Čia šalta, bet gražu, čia vėjuota, bet gaivina.

Čia. Tiesiog. Čia.

Nepamenu, kaip nubudau. Nepamenu ir apie ką tada pagalvojau, tik žinau, kad buvo apsiniaukę, o po kelių akimirkų ir pats lietus atkeliavo.

Rytas buvo įprastas kaip visada. Nieko tokio išskirtinio ir keisto, tiesiog skanūs pusryčiai ir keliavimas į autobusą per lietų.

Vis dar niekaip  negaliu įminti paslapties. Vis svarstau ir mėginu suprasti, kur pradingsta laikas? Aš jo nepastebiu, nejaučiu. Atrodo, kad tik ką buvo paskaitos, o žiūrėk jau važiuoju iš jų namo. Rodos, kad neseniai pietavau, bet staiga atsirandu šokių aikštelėje.

Ir negaliu pati tuo patikėti, bet aš šiandien šokau! Su skaudančia koja, su nevisai kokia nuotaika, bet šokau, nes labai to norėjau.

Buvo keista susivokti, kur esu ir ką šiuo metu darau. Juk aš Švedijoje, esu netoliese universiteto, o prieš save matau du šokių mokytojus ir į juos žiūrėdama mėginu tą patį pakartoti. Keista, bet tikra.

Vienas žingsnelis po kito. Jausdama kojos skausmą, bet su plačia šypsena stengiausi atlikti taip, kaip reikia. Ir vėl kartoti, kartoti nuo pradžių. Rankas laikyti grakščiai, dešine koja atgal, po to kairiąja. Tai užveda, nes tai tikra ir malonu…

Eidama namo aš galvojau, kas čia man tokio ypatingo per pastarąsias dienas įstrigo atmintin ir suvokiau, kad buvo tokie paprasti, bet širdžiai mieli dalykai: ryte per vidinio kiemelio taką prabėgusi voverė, vakar miesto centre matytas kiškis ir Didysis grįžulo ratas danguje! Aš už tai, kas tikra ir už tai, kas priverčia nusišypsoti.

Tikrų jums sapnų!

Sėdžiu kiek neįprastoje vietoje, aplinkui tamsu tik parduotuvių vitrinos skleidžia šviesą. Dar aplinkui ūžauja vėjas, o ir laikas nuo laiko praeina keletas žmonių. Aš sėdžiu autobuso stotelėje. Iki mano autobuso liko dvidešimt viena minutė…

Šiandien prisiminiau vakarykštę dieną, kažkiek liūdną ir keistoką. Prisimenu ir tos dienos vėlų vakarą ir draugų kvietimą susitikti mieste. Aš sutikau. Vos po valandos mes keturiese sėdėjome Mcdonald’e ir valgėme ledus. Tąkart už lango lijo lietus. Kalbėjomės daug ir apie viską. Nuo to, kur studijuojam iki lietuviškų vestuvių papročių.  Laikas mums skubėjo.

Tikriausiai nenuostabu, kad nakvojau pas draugę, lygiai taip pat nenuostabu, kad miego buvo mažai. Tačiau ryte atsikėlėme ir susiruošusios iškeliavome į paskaitas. Rodos, kad viskas taip įprasta, suprantama, lyg gyvenčiau čia kokius metus.

Dėstytoja laukia tavęs išsišiepusi, auditorijoje sėdintys žmonės jau matyti ir ne kartą pakalbinti. Viskas lyg keistai sava.

Tačiau šiandien nutiko dar keistesnis dalykas, o jam atsirasti reikėjo būtent tų dviejų kroatų vaikinukų, kiek pamišusių savo idėjomis, kiek neįprastų savo kalba ir žavių savo planais. Jie šiandien užsinorėjo lietuviškų cepelinų!

Kiek neįtikėtina, bet po paskaitų keliavom apsipirkti ir nemanykit, kad buvo paprasta. Pamėginkite švedų pardavėjui paaiškinti, kad mums reikia spirgučių, o vaistinės darbuotojai, kad reikia marlės maisto gaminimui. Nepaprasta, bet mes šiandien buvom unikalūs. Tradicinę bulvių trintuvę mums atstojo tarka ir stiprios kroatiškos rankos, marlę – rankšluostis, o spirgučiai buvo iš faršo su kepintu svogūnu.

Skutom, virėm ir kepėm. Kroato namai kvepėjo lietuvišku maistu. Visą laiką gamindamos vis aiškinome, ką ir kodėl taip darome. Ir mums pavyko. Pasisekė puikiai, net jei cepelinai buvo iš švediškų bulvių.

Laimingos mes, kad pirmą kartą be niekieno pagalbos pagaminome maistą, kuris jau seniai pamirštas mūsų pačių skrandžiams. O kroatai džiaugėsi ir suvalgę po tris cepelinus griuvo ant lovos.

Šiandien džiaugiuosi tuo, kad prisiminiau Lietuvą, kad buvo gera kartu su drauge gaminti maistą. Ir viskas čia dėl to tampa taip įprasta ir sava, beveik lyg namuose.

Nesvarbu, kad rankos sušalo berašant lauke, juk kiekvienas švediškas vakaras jau ima priminti, kur apsigyvenau. Aš džiūgauju tokia diena, kokią turėjau: mieguistą, tingią, vėjuotą , sočią ir vėsią.

Vėjuotų sapnų ir šypsena apdovanoto ryto.                      Labanaktis!

Tąkart oras buvo gražus.  Buvo popietės metas, bet saulėtas ir ramus. Laikas nuo laiko danguje pasirodydavo debesys, bet lietaus nežadėjo. Tikėjomės likti sausi, bet laikui bėgant jis vis gi pasirodė. Lijo trumpai.

Mūsų buvo trylika, o gal net daugiau. Ketvirtadienio vakarą nusprendėme praleisti žaisdami krepšinį. Juk jo seniai nežaidžiau ir aš. Išsišiepusi iki ausų ir su dideliu troškimu nuėjau į žaidimų aikštelę.

Kelios akimirkos ir mano veide didelis skausmas. Vos įstengiau suprasti, kas nutiko. Bėgau. Ne taip padėta koja ir aš su skaudančia čiurna. Buvo sunku paeiti.

Žaidimas man baigėsi dar gerai net neprasidėjęs. Stebėjau rungtynes ant suoliuko su skaudančia koja ir nusivylimu, kad žaisti negalėsiu.

Paršlubavau iki namų. Skausmą teko malšinti vaistas. Galvoje tik viena mintis – ryt bus geriau!

Rytas. Vos pasukau koją pajutau skausmą. Mano koja buvo ištinusi, o bandydama  bent kiek paeiti, jausdavau (jaučiu) tą patį- man skaudėjo.

Keletas valandų ir aš su drauge jau važiuoju į ligoninę. Mintyse sukosi tokios keistos mintys, juk man neteko Lietuvoje važiuoti į ligoninę, o čia, atvykusi į Švediją, su savo Hero (mano drauge) važiuoju sužinoti, ką sau pasidariau.

Nueinam iki informacijos, pasiklausti, ką daryti, kur kreiptis. Darbuotoja pasakė: „Aš nemanau, kad jūs galėsite šiandien pamatyti gydytoją. Jums reikia skambinti 1177.“

Pokalbis telefonu. Daug klausimų ir gera žinia, kad reikia eiti į skubios pagalbos skyrių. Laiptais žemyn ir į dešinę. Ne, nurodė ne tą kelią. Kilti aukštyn ir pasukti į kairę.

Suradom. Koks geras pusvalandis prie registratūros. Popieriai ir pinigų mokėjimas. Keistas dalykas, bet čia europinė draudimo kortelė nelabai galioja, juk mokėti už apžiūrą turėjau 300 SEK (tiems, kas neįpratę matyti tokių kainų, galiu nuraminti, čia tik 114 Lt).

Dar kelios akimirkos ir viena seselė palydi iki palatos. Po kiek laiko ateina viena gydytoja. Prieš įeidama pabeldė į duris. Vėliau pasisveikino, prisistatė ir tik tada pradėjo apžiūrėti mano koją. Klausė, kas nutiko. Savo popieriuose kažką pasižymėjo.

Po kelių minučių gydytoja išėjo, atėjo gydytojas. Prieš tai vėl pasibeldęs į palatos duris. Jis buvo su tokia plačia šypsena, priėjo prie manęs, pasakęs savo vardą ištiesė man ranką – taip pasisveikinom.

Apžiūrėjo ir pasakė: „Nemanau, kad kas nors lūžo, bet kad galėčiau garantuoti, tau reikia atlikti rentgeno nuotrauką. Pakilkit į trečią aukštą ir sekti rodyklėmis .“

Einame ten. Užkilus į tą aukštą mus pasitiko užrašas: „ Välkommen“ (tiems, kas nesupranta išversiu: „Sveiki atvykę“), netvėrėme iš juoko. Juk jei būčiau sveika, manęs čia nebūtų . Bet švedai yra švedai, jie apie viską pagalvoja, net apie tai, kaip sukelti juoką, kai tau skauda koją ir tu vos paeini.

Dar keletas akimirkų ir man jau atlieka rentgeno nuotraukas. Šiek tiek laukimo ir sugrįžimas pas gydytoją. Diagnozė: stipriai patempti raiščiai. Sugys per šešias savaites, o patinimas praeis po keleto dienų (tikiuosi) pasekmių turėsiu visą laiką.

Gydytojas paspaudžia ranką ir palinki sėkmės, už kelių minučių ateina seselė sutvarstyti man koją. Palinki sėkmės ir ji. Mes išeinam.

Nenumaniau, kad Švedijos ligoninėje, kalbėsiu su gydytojais ir, kad apskritai man čia kas nors gali panašaus nutikti. Bet nieko nėra neįmanomo.

Neliūdžiu, kad ateinantis laikas nebus toks aktyvus, pavyzdžiui, kad negalėsiu pirmadienį žaisti tinklinio, kad nuplaukė ir Party in Pluto terass. Juk ir tokioje situacijoje galiu pasakyti tą pačią, daug kartų kartotą frazę: viskas nutinka taip, kaip turi nutikti. Juk šiandien supratau, ką reiškia turėti draugę, kuri manimi rūpinasi ir man padeda. Šiandien supratau, ką reiškia turėti draugus, kurie rūpindamiesi manęs klausia, kaip laikausi, skambina ir teiraujasi, ar nieko rimto.

„Juk ne draugų pagalba yra svarbiausia, o žinojimas, kad jie padės.“ Dėkui  kažkam už tai, kad esu tas laimingas žmogus, kuris turi draugę, kuris turi draugų. Ir tikiuos, kad ir tu suvoki, kaip gera turėti tikrų draugų.

Už viskas kojas: sužeistas ir sveikas! Už kiekvieną akimirką, žaidžiant krepšinį! Už draugystę! Už tave, mano drauge!

Likit sveiki…

Keista diena, viena iš tų darbingų dienų, kai nuveiki tiek daug, kad nenumanai, ar ką nors padarei iki galo.

Šiandien žadinau save nuo šeštos valandos ryto, kad kokiu nors būdu įtikinčiau save išlipti iš lovos. Išlipau. Buvo pusę septynių ryto.

Keletą kartų pakeitusi drabužius, pavalgiusi skanius pusryčius bėgau į autobusą. Lauke manęs laukė lietus. Vėlavau.  Autobuso vairuotojas supratingas (kaip ir visi čia gyvenantys) palaukė manęs, atbėgančios iš už namo kampo.

Kiek vėluodama atvykau į universitetą, prieš tai užsukusi pas draugę išgerti dar vieno rytinio kavos puodelio. Dėstytoja mūsų laukė su plačia šypsena, vis mėgindama savo paskaitą padaryti  įdomesne.

Nieko negailinti dėstytoja, nei šypsenų, nei draugiškų patarimų, nei atspausdintų lapų su visa paskaitos informacija- lapai spalvoti, su paveiksliukais. O šalia skaidrių palikta vietos, suliniuotos vietos, kad galėtum pasižymėti, kas tau atrodo svarbu!!! Ei, tai mane stebina. Juk būdama Lietuvoje aš turėjau dėstytojų prašyti, kad jie bent skaidres atsiųstų. Apie kokius atspausdintus lapus dar galėjau svajoti?

Paskaita baigėsi, tad su drauge patraukėm į miestą. Šiek tiek pasidairėm po parduotuves, o vėliau keliavau namo, pasigaminti pietų.

Vakaras – tinklinio laikas. Seniai žaisto, išsiilgto žaidimo laikas. Nepamenu, kada laikiau tinklinio kamuolį, kad visą turimą energiją galėčiau į jį sudėti. Šiandien pajutau. Buvo gera…

Vėl naktis ir vėl vėluoju į autobusą, šiandien tai trečias vėlavimas, todėl nenuostabu, kad nepanorėjusi praleisti pusvalandžio stotelėje iškeičiau jį į pasivaikščiojimą gryname ore.

Ėjau viena gatve ir jaučiausi lyg pasakoje. Tyki rami gatvelė, kurioje švietė žibintai. Iš viršaus žiūrėjo žvaigždės,  o ir mėnulis tyliai šypsojos. Nenupasakojamo grožio nameliai (tokie, kokie, rodos, būna tik pasakose), su tvarkingais gėlių darželiais, su langais, kuriuose buvo matyti žibintai.
Buvo taip gera ir taip jauku…

Ėjau namo, klausydamasi muzikos Make You Feel My Love ir besigrožėdama naktiniu dangumi, tuo, kurį be galo dievinu. Ir štai po gero pusvalandžio aš sėdžiu savo namuose prie stalo. Liko tik dušas ir naktinis užkandžiavimas, kad nuraminčiau savo skrandį.

Aš čia, vis dar su labai plačia šypsena.

Vėlyvas pasiūlymas, šiek tiek galvojimo ir aiškus sprendimas – važiuojam! Nereikėjo nieko daugiau tik pasakyti taip ir anksti atsikelti.

Kiek netikėtai ankstyvas kėlimasis, miegojus vos keletą valandų ir paskubomis ieškomi daiktai. Ruošiausi greitai ir, rodos, kad vos už kelių akimirkų laukiau draugų centrinėje stotyje. 

“ Jis pramiegojo! Bet šiuo metu bėga…“ išgirdusi iš draugės, pamaniau, kad kelionė pasibaigs, dar net jai neprasidėjusi, visa laimė, kad klydau. Susėdome į autobusą , visą international kompanija: dvi lietuvės, keturi vokiečiai ir amerikietis.

Stokholmas. Vis dar kiek ankstus rytas (jau spėjus įprasti keltis vėlai) ir kiek vėjuotas oras, bet optimizmo ir energijos mumyse daug. Rankose fotoaparatas, o veide šypsena.

Buvo nuostabu. Aplankytas senamiestis, parduotuvės. Išvaikščiotos gatvelės ir žvilgsnis iš aukštai į miesto grožį. Man patiko gėrėtis tuo vaizdu, kurį mums dovanojo Stokholmas.

Keletas valandų ir mes ieškome studentiškai kišenei tinkančio restorano. Paieškos bergždžios. Dirstelėjus į meniu ir pamačius kainas noras valgyti tapdavo mažesnis.

Susiradusios nesveiko, bet pigaus maisto parduotuvę nutildėme savo skrandžius. Keliavome toliau. Nematytos vietos ir nenumaldomas noras pamatyti, kuo daugiau.

Dar kelios akimirkos ir prie mūsų prisijungia dar vienas draugas. Mes jau aštuoniese. Grožimės vaizdais toliau, dar daugiau vaikščiojimo pėsčiomis.

Praėjus kokioms aštuonioms valandoms mūsų  veiduose kiek sunkiau buvo įmatyti šypsenas, o kojas kiek ėmė mausti. Susėdę į autobusą džiaugėmės poilsiu.

Sugrįžus į savąjį miestą mus pasitiko lietus, nenorėjęs nė akimirkai nustoti. Užsukome į parduotuvę, o aš iš jos paskubomis išlėkiau, kad spėčiau į namus vežantį autobusą – nespėjau. Turėjau dvi galimybes:  laukti kito, atvažiuosiančio už pusvalandžio, arba – mėginti keliauti pėstute. Juk aišku, ką pasirinkau!

Iki mano namų mažiausiai trys kilometrai, o lietus lijo kaip reikiant.  Nė akimirkai nesudvejojusi aš keliavau pirmyn, vis dar man pačiai nežinomu keliu, mintyse galvodama, kad jeigu ką, mane parveš autobusas, bet jo neprireikė.

Kiekvieną žingsnį žengdama vis labiau ėmiau šypsotis. Lietus lijo. Man atrodė, kad kai tik stipriau nusišypsodavau,  dangus smarkiau pravirkdavo… man tai patiko. Ėjau ir džiaugiausi, kad mano batai pilni vandens, kad plaukai permirkę, o lūpose – šypsena.

Ėjau ir galvojau apie žmones, kuriuose myliu, apie tuos, kurių pasiilgau, apie tuos, kurių su manimi nėra. Buvo gera. Todėl ir šypsojausi. Todėl ir rašau besišypsodama.

Išpildžiau seną svajonę – sulyti lietuje. Šiandien supratau, kaip smagu pildyti svajones ir kaip lengva jas išpildyti, kai man padeda pats likimas.

Šiandien aš laiminga, matyt, kaip kad ir vakar, matyt, kad taip pat, kaip kad ir rytoj…

Pildyk svajones ir nepaliauk šypsotis.

Šlapialabanaktis…

Viena diena keičia kitą, o matyti vaizdai kažkur užsilieka manyje. Tyliai džiūgauju kiekviena akimirka ir vis dar keistai nustembu atradusi nematytas vietas.

Šiandien kepėm lietuvišką obuolių pyragą, kuriame nebuvo nieko lietuviško, tik skonis kažkodėl priminė namus…

Šiandien pirmą kartą gyvenime valgiau nepalietišką Momo ir egiptiečio gamintus makaronus.  Tarsi viskas taip įprasta, bet kartu pernelyg nepaprasta, kad realiai suvokčiau.

Vis dar kartoju mintyse tuo pačius penkis žodžius: Aš laiminga, kad čia esu! Juk patirtis, kurią čia įgyju, tokia didelė, kad kitur tokios nesurasiu. Čia augu kaip žmogus, mokydamasi pažinti kitus, čia mokausi keletą kalbų iš karto, mokausi gėrėtis aplinka, kuri mane supa. Aš čia. Šią akimirką aš būtent čia. Niekur kitur.

Šiuo metu sėdžiu savo ramia mėlyna spalva dažytame kambaryje, gerdama paskutinį gurkšnį naktinės kavos prisimenu, kaip laukiau, kada čia atvyksiu, o vykdama galvojau – kokiu tikslu čia trenkiuosi. Dabar suprantu. Niekas nevyksta veltui. Ir jei rytoj, ar po metų būsiu kitame pasaulio kampe, žinosiu, kad ten tada bus mano vieta, o kol kas aš rami. Esu čia, kur šiandien man būti reikia.

Linkiu ir tau suvokti, kad tai, ką darai yra būtent tai, kas tau miela širdžiai, tada nuo lūpų tiesiog savaime nedings šypsena.

Daugiau šypsenų, daug laimės ir tikėjimo tuo, ką darai.

Labanaktis…

Dvylikta diena.

Kiek neįprastas, bet jau savas kampelis namuose. Kiek keistas, bet vis dar besišypsantis autobuso vairuotojas. Kiek vėsus, bet saulėtas oras. Kiek per daug greitai bėgantis, bet nepakartojamai nuostabus laikas Švedijoje. 

Per pastarąsias dienas visko tiek daug nutiko, kalbu ne tik apie pasikeitusią aplinką, ar pabūtas vietas. Kalbu apie pačią save ir prisiminimus, kaip jaučiausi nesava pirmąją dieną Švedijoje.  Nežinojau, kur stotelė, iš kurios galiu nuvažiuoti į centrą, nežinojau, kur galiu rasti parduotuvę, prisireikus maisto, nenutuokiau kaip apskritai atrodo pats miestas, kuriame gyvenu. O dabar, praėjus beveik dviems savaitėms, aš jaučiuosi lyg būčiau keletą metų čia gyvenusi.

Kiekvieną kartą apsilankydama centre aš sužinau ir pamatau vis daugiau. Kas kartą pabendraudama su kuo nors, suprantu vis daugiau apie kitą šalį ir jos papročius. 

Čia būdama jaučiu, kad augu… Suvokiu, kad kiekviena diena man suteikia kažką tokio neįprasto, bet labai malonaus…

Vieną dieną eidama pro savo vidinį namų kiemelį negalėjau atsigrožėti tokiu vaizdu: kiemelio viduryje stovėjo stalas, prie jo šešios kėdės. Aplinkui neseniai nupjauta pievelė skleidė nuostabų žolės kvapą. Dangus iš viršaus šypsojosi. O prie to stalo sėdėjo senučiukės moterytės, rankose laikydamos puodelius, saulės atokaitoje jos tiesiog šnekučiavosi.

Tyliai praeidama pro šalį gėrėjausi. Mintyse svajojau, kad kai sulauksiu jų amžiaus ir aš norėčiau taip ramiai sėdėti ir kalbėtis su savo draugėmis apie kažką malonaus.

Nuėjau besišypsanti…

Niekada nemaniau, kad taip bus, bet jaučiu, kad man ši šalis patinka, kad ji yra ta, kuri man tinka ir taip drįstu pasakyti joje pagyvenusi vos dvylika laimingų dienų…

Nesvarbu, ką beveikčiau ir su kuo bekalbėčiau, čia žmonės užkrečia savo gerumu.

Vakar man patiko net kepti bulves savo pačios namuose!

Todėl aš ir šypsausi. Šypsaus, kai būnu prie ežero, kai važiuoju autobusu, kai geriu su draugais arbatą, arba tiesiog, kai sėdžiu paskaitoje…

Mhm, aš šypsausi ir dabar!!!

Pirmas garsas iš lauko buvo lietaus. Atrodė lyg kas belstų į langą… Žvilgtelėjau į tą pusę buvo apsiniaukę ir kiek neįprastai liūdna viduje. Vis mėginau surasti to priežastį, bet pasidaviau.

Rytas skubėjo, o sveikinimų sulaukiau vis daugiau, tačiau geriau nesidarė.

Išvykau. Susitikau žmones, kuriuos pažįstu vos savaitę ir draugę, kuri atstojo visus artimuosius. Keliavom į neįprastą vietą.  Susiskirstėm grupėmis ir sugalvojom savo grupės pavadinimą. Komandoje buvo lenkas, egiptietis ir mes, dvi lietuvės. Negaliu nupasakoti, kaip smagu buvo bendradarbiauti  su žmonėmis, kuriuos vos ką tik sutikai, pelnyti taškus, kurių nusipelnėm už bendras pastangas. Mes buvom keturioliktoje vietoje, bet ta vieta buvo pelnyta pačių jėgomis, tiesiog nenupasakojamai gera.

Po žaidimų keliavome į namus, kiek vėliau susitikome ir nuėjome į miestą ieškoti kortų.

Vakaras.  Septynių žmonių kompanija. Pokeris ant stalo ir pirmas mėginimas jį žaisti.  Ei… laimėjau  du kartus!!! Prie šio stalo sulaukiau ir Happy birthday dainos. Sveikinimų ir net dovanos …

Kiek vėliau, po žaidimų, mes tiesiog sėdėjome ir kalbėjomės apie viską, gerdami arbatą ir skanaudami lietuvišką šokoladą.

Todėl dabar, sėdėdama savo kambaryje, po naujos pažinties su mano kaimynę, supratau, kad šiandien aš esu laiminga. Laiminga dėl kiekvieno mažmožio, dėl kiekvieno didelio dalyko, kuris šiandien nutiko.

Laiminga dėl laimėtų partijų žaidžiant pokerį (visiškai nesuprantant žaidimo taisyklių), dėl sveikinimų, kurių sulaukiau, dėl to, kad grįždama į namus pakėliau akis į dangų ir pamačiau žvaigždes… tas pačias, į kurias žiūrėdavau savo balkone. Jei tik kas nors ten nueitų ir taip pat pažiūrėtų, juk mes po vienu dangumi, taip arti vieni kitų…

Šiandien aš  tiesiog laimingai pavargusi…

Nepastebimai prabėgo penkios dienos nuo tada, kai iškeliavau iš savo namų pasitikti to kažko, kas ilgą laiką viliojo…

Keltas. Matyt, niekada nepamiršiu to įspūdžio, kuris liko iš tos dienos, kai pamačiau su kuo plauksiu į Stokholmą. Aštuntas aukštas, jaukios kajutės, visur išklota violetiniais kilimais. Per kelis aukštus išsidėstę barai, kavinės, klubai. Nesugalvoju, ko tame kelte nebuvo. 

Tikriausiai nė nereikia pasakoti, kad su savo drauge numigom vos porą valandų, visą kitą laiką praleidom plepėdamos ir pusryčiaudamos bežiūrint į salas. Buvo nuostabu.

Nepamiršiu ir to, kaip mums savo jėgomis teko susirasti, kur mūsų miestas – Vasterosas. Iki jo keliavome dviem autobusais ir traukiniu, bet nepaklydom, susiradom, net daiktų  neišmetėm, nors buvo sunku juos tempti…

Nuvykus į universitetą buvau kiek nustebusi, kad mus pasitiko vadinamieji fadder’iai. Paaiškino visą tvarką, kad gautume savo namų raktus.

Aš gyvenu tolokai nuo centro, bet nepaprasto grožio rajone, čia taip jauku ir miela. Nežinau, kodėl, bet man čia labai labai patinka.

Pirmosios dienos Švedijoje, naujame mieste su naujais, visai nepažįstamais žmonėmis buvo kiek sunku, atrodo, kad nėra čia taip ir linksma, kaip norėtųsi, tačiau klydau ir labai stipriai. Su laiku ateina viskas ir nauja vieta tampa įprasta ir nepažįstamus žmonės jau pažįsti.

Per pastarąsias dienas mes buvome vedžiojami po universitetą, supažindinti su taisyklėmis ir visu tuo, kuo Švedija gali didžiuoti. 

Jie rūšiuoja atliekas, net plastikinius butelius jie nuneša į tam skirtas vietas. Daugelis važinėja dviračiais, be galo paslaugūs ir mandagūs. Čia iš tiesų gyvena laimingi žmonės, nes jie susikūrė gyvenimą, kad būtų gera.

Party. Ech… nenumaniau, kad gali būti taip smagu. Su drauge ėjome į pub’ą, į kurį norint patekti teko laukti milžiniškoje eilėje apie valandą laiko. Tačiau nepaisant to per tą vakarą susipažinau su kokiais trim amerikiečiais, su pora žmonių iš Kroatijos, taip pat su ispanais, su švedu… viskas per kelias valandas. Nuoširdžiai prisišokau ir atidaviau savo likusias jėgas tam, kas dar daugiau jėgų suteikia …

Šiandien man saulė šviečia žymiai ryškiau, o švedai iš tiesų laimingi žmonės turėdami tokią šalį…

Keliu lietuviškos arbatos puodelį už šaly laimingų žmonių.